Kultūrinio šoko hipotezė (2)

 

Daugybė tyrimų, susijusių su kultūrinio šoko problema, apibendrinta britų mokslininkų
A. Furnham, S. Bochner knygoje “Kultūrinis šokas”. Pagrindinė knygos dalis aiškina taip vadinamų laikinųjų migrantų adaptacijos problemas. T.y.- studentų, tarptautinių organizacijų darbuotojų, turistų. Autoriai kultūrinio šoko sąvoką priskiria prie pseudopsichologinių terminų. Jie kritiškai vertina tradicinius klinikinius kultūrinio šoko koncepcijos aiškinimus. Šie mokslininkai į pirmą vietą iškelia etnokultūrinius aspektus. Jie teigia, kad pergyvenimai, susiję su naujos kultūros patyrimu, sukelia nemalonų nustebimą arba šoką, dalinai dėl netikėtumo, dalinai dėl to, kad savoji kultūra gali būti pradėta vertinti neigiamai.

Kultūrinio šoko hipotezė teigė, kad visi migrantai kenčia nuo šio šoko. Tačiau iš tiesų tokiam teigimui trūksta empirinių įrodymų. Jau minėjome, kad ne visiems žmonėms aplinkos ir situacijos pasikeitimas sukelia nemalonius pergyvenimus ir stresą. Dar daugiau- jie ieško naujų potyrių ir mėgaujasi jais (Zuckerman, 1971).

Aplinkos pakeitimas žmogų gali paveikti ir pozityviai. Toks pokytis pastūmėja saviugdai, o sunkumų įveikimas skatina asmenybės augimą bei tobulėjimą. Štai, P.Adler ir K.David nustatė, jog nors kultūrinis šokas asocijuojasi su negatyviomis pasekmėmis, tačiau tam tikromis “dozėmis” jis teigiamai veikia ir skatina asmenybės vystymąsį. Kultūrinio šoko rezultatu gali būti naujų vertybių, nuostatų bei elgesio paternų susiformavimas. Susidūręs su kitokia kultūra, individas gauna žinias, pradėdamas suprasti savo paties etnocentrizmą. Taigi, yra skiriamos tradicinės ir naujosios kultūrinio šoko koncepcijos.

Tradicinėms priskiriamos kančios, gedėjimo, fatalizmo ir selektyvinės migracijos koncepcijos. Naujosioms priskiriamos koncepcijos, analizuojančios negatyvius gyvenimo įvykius, socialinio palaikymo sistemas, vertybių skirtumus.Pagrindiniais kultūrinio šoko koncepcijos klausimais tampa tokie klausimai: kaip žmonės adaptuojasi šioje būsenoje ir kaip keičiasi jos veikiami. Esmine sąvoka atsakant į šiuos klausimus tampa terminas “marginalinė asmenybė”(marginal angl.- kraštinis, ribinis), kurią pasiūlė R.Park. Terminas naudojamas apibrėžti imigranto kultūriniam statusui bei savimonei, kuomet jam tenka adaptuotis naujose sąlygose. Tai procesas, kai “antraeilės” grupės (migrantai, etninės mažumos) įsijungia į “dominuojačią” visuomenės grupę.Buvo tirta problema, kai žmogus yra tarp dviejų kultūrų, tačiau pilnai nepriklauso nei vienai jų- nei dominuojančiai , į kurią jis negali pilnai įstraukti ir ji jo nepriima pilnai, nei savo gimtąjai, atstumiančiai jį (Stonequist E.).

Tačiau asmenybė, atsidūrui tarp dviejų kultūrų, gali vystytis įvairiais būdais. S.Bochner įvardina keturias kategorijas, apibūdinanačias tarpautinių kontaktų pasekmes:

- integracija- savos kultūros vertybių ir priimančios kultūros vertybių suartėjimas;
- asimiliacija- savos kultūros vertybių ir normų atsisakymas, savanoriškas arba priverstinis kitos kultūros priėmimas, ištirpimas joje;
- segregacija- atskiras egzistavimas ir kultūrinių grupių kūrimąsis;
- genocidas- tikslingas kitos grupės sunaikinimas.

Tiriant kultūrinį šoką labai svarbus faktorius yra kultūrų kontrastingumas, t.y.- jų panašumas arba skirtingumas, pavadintas “kultūrinė distancija”. Babiker su kolegomis tyrė kultūrinės distancijos ryšį su kreipimosi į medikus dažnumu bei sėkmingumu laikant egzaminus Edinburgo universitete ( Babiker 1980). Kultūrinės distancijos indeksui įvertinti jie sukūrė metodiką, fiksuojačią kultūrinius skirtumus : klimatas, drabužiai, religija, tradicijos, kalba, nacionalinė virtuvė, šeimos struktūra, išsilavinimas ir kt. Tyrėjai iškėlė hipotezę, kad vienatvės, susvetimėjimo, streso lygis priklauso nuo kultūrinės distancijos dydžio tarp studento prigimtinės kultūros ir priimančiosios kultūros.

Nors paaiškėjo, kad kultūrinės distancijos dydis sąlygoja nerimastingumą bei kreipimųsi į medikus dažnumą, šio tyrimo rezultatai yra ganėtinai prieštaringi.
Todėl tyrimas pratėstas Londono universitetuose. Pagal tris pagrindinius kriterijus - klimatas, kalba, religija- šalys, iš kur buvo atvykę studentai, suskirstytos į tris grupes . Pirmąją sudarė “artimosios kultūros”- tai Šiaurės ir Centrinės Europos šalys (Prancūzija, Belgija, Vokietija, Skandinavijos šalys). Antroji grupė- “vidutiniškai nutolusios”- Pietų Europos bei Lotynų Amerikos šalys. Trečioji- “tolimosios”- Azijos ir Afrikos šalys ( Egiptas, Indija, Iranas, Korėja ir kt).Šis tyrimas patvirtino: kuo didesni kultūriniai skirtumai (priimančios šalies kultūra ir kilmės šalies kultūra labai skiriasi), tuo daugiau sunkumų patiria žmogus kasdienėse buitinėse-socialinėse situacijose.
Pačiomis sunkiausiomis situacijomis buvo pripažinta asmeninių kontaktų ir santykių su vietinės kultūros atstovais užmezgimas ir palaikymas.

Pasirodė, kad užsieniečiai studentai turi mažai draugų anlgų tarpe. Autoriai tai aiškina socialinių įgūdžių stoka, tukdančia efektyviai bendrauti kitoje kultūroje.Norint įvertinti būsimą kulturinio šoko stirpumą ir jo trukmę, svarbūs ir atskiri priimančios šalies kultūros parametrai.
* Visada reikia turėti galvoje subjektyvumo faktorių- mūsų suvokiami(įsivaizduojami) ir realūs kultūriniai skirtumai/panašumai objektyviai (iš tikrųjų) gali labai skirtis. Tarkim, amerikiečiai Anglijoje pakliūva į daugybę socialinių ir psichologinių “spąstų”, nes jie pervertina kultūrų panašumą.* Be to, pastebėta, kad tradicinių kultūrų, kurioms būdingas reglamentuotas elgesys, tradicijų svarba, atstovai sunkiau adaptuojasi. Pavyzdžiui, korėjiečiai bei japonai tarpkultūriniuose santykiuose dažniau patiria baimę, kad pasielgs neteisingai.* Adaptuotis lengviau tose šalyse, kurių politikai būdingas kultūrinis pliuralizmas, t.y. lygybė, pasirinkimo laisvė. Tokia politika vyrauja Kanadoje nuo 1971m, Švedijoje- nuo 1975m.* Dar vienas labai svarbus faktorius, į kurį atsižvelgti būtina- pakantumas kitoms kultūrinėms vertybėms. Ar kultūra tolerantiška, ar siekianti asimiliuoti svetimus, ar ji pilnai uždara.* Ir paskutinis niuansas- kultūrinio šoko stiprumą ir trukmę labai dažnai lemia neatitikimas tarp gamtinių sąlygų bei klimato tėvynėje ir priimančioje šalyje.

Apibendrinant - svarbiausi migranto sėkmingos adaptacijos svetimoje kultūroje rodikliai yra šie:

- pozityvių ryšių naujoje aplinkoje užmezgimas,
- kasdienių gyvenimiškų problemų išsprendimas ( mokykla, šeima, buitis, darbas),
- dalyvavimas naujos kultūros bendruomenės socialiniame bei kultūriniame gyvenime,
- patenkinama psichinė ir fizinė sveikata, adekvatumas bendravime ir
- vientisa ir gerai integruota asmenybė.

Literatūra:
Babiker I.E, Cox J.L, Miller P.M.S. The measurement of culture distance//Social Psychology, 1980.
Bochner S. The social psychology of cross- cultural relations. Oxfrod, 1982.
Furnham A.,Bochner S. Culture shock: Psychological Reactions to unfamiliar environments. London And New York, 1986.
Zuckerman M, Dimensions of sensation seeking//J. Consult. Clin, Psychol.,1971.